Susižavėjęs sienomis ir tuo, kaip žmonės bando save apibūdinti, pabrėždami skirtumus su kitais, atsidūriau Airijoje. Tai yra atvira, svetinga ir iš pažiūros optimistiška kultūra, išgyvenusi tamsią, gilių konfliktų istoriją, kurią sunku įsivaizduoti, kai susitinki su visada draugiškais ir lengvai bendraujančiais airiais.

Siena jungia ir atskiria tuo pačiu metu. Niekur kitur šis prieštaringas jausmas taip nekrenta į akis, kaip Airijos saloje. Airijos gyventojai ir Šiaurės Airijos žmonės man yra daug daugiau, nei įsisenėjusio konflikto dėl žemės ir religijos dalyviai. Mane sužavėjo tai, kaip tikros socialinės baimės ir nepasitenkinimas verčia žmones iš naujo interpretuoti istoriją, atgaivinti savo kultūrą, religiją ir tapatybę. Universalus gerai žinomo teiginio „Paversk savo šalį vėl didingą“ pavyzdys, kai atsikratome didelių ir nelaidžių sąjungų, nurodinėjančių mums, kas mes, ir kam priklausome..

Šia prasme visame pasaulyje sienų samprata, ir ypač jų perbrėžimas bei apsauga, vėl tapo karšta tema. Mes kartu laikomės prieš išorinį spaudimą. „Kitą“ matome ir girdime vis rečiau. Paprastas, juodai baltas analizes lengviau priimti, nei bandyti rasti niuansų pilkojoje zonoje.

Šiame filme aš neriu į tą pilkąją zoną, nes geros ir kompleksinės istorijos įprastoje žiniasklaidoje pasitaiko labai retai. Daugiausia dėmesio skiriama trumpam, greitam ir įspūdį generuojančiam turiniui, kuris retai suteikia gilumo, pasakojimo plėtojimo ir ilgalaikio stebuklo. Pagrindinis tikslas yra momentinis efektas. Todėl, kaip tinkamiausią įrankį, pasirinkau kūrybinę dokumentiką. Mėgstu nustebinti savo publiką, parodyti kitą, paslėptą universalių temų pusę, atskleisdamas istorijas, paremtas tikrais žmonių gyvenimais. Visada skiriu laiko atskleisti istorijas ir veikėjus, sukurti emocinį ryšį tarp subjekto ir žiūrovo, tarp mano ir tavo tikrovės.

Šis filmas yra nėra tiesiog dar vienas žurnalistinis bandymas analizuoti ar iliustruoti „Brexit“, o universalus ir tvarus istorijos momento atvaizdavimas, kuriame žmonės raginami pagalvoti apie savo tapatybę, kas jie yra, iš kur jie kilę ir kurią stovyklos pusę jie pasirinko. Krizė, su kuria susiduriame dabar, nėra paskutinė ir tikrai ne pirmoji. Istorija tam tikru būdu kartojasi, o mūsų išmoktos iš klaidų pamokos, atrodo, kažkur pradingsta. Mano filmas siūlo kitokį žmonių, bandančių suvokti savo priklausomybę, trapumo ir reliatyvumo portretą.