Mano asmeninė patirtis, susidūrus su skirtingomis Europos sienomis per pastaruosius 14 metų, privertė mane giliau apmąstyti sienos sampratą, ir pamatyti tam tikrų sienų „evoliuciją“, kuri tampa daugiau ar mažiau reikšminga. Gimiau dar sovietinėje Baltarusijoje, todėl geležinės uždangos pėdsakai mano vaikystėje ir paauglystėje buvo gana ryškūs, nes dabartinis Baltarusijos režimas nuo jo mažai kuo skiriasi. Vis dėl to tarptautinės studijos ir darbo patirtis man suteikė privilegiją ir galimybę įvertinti tai iš šalies, kitu kampu. Mokiausi Vilniuje, todėl grįžimas namo kas antrą savaitgalį pasienį pavertė reikšminga mano gyvenimo dalimi: buvo praleistos valandų valandos laukimo pasienio punktuose bei autobusuose, važiuojant per nedidelius pasienio miestelius. Dažnai kelyje kokia nors senolė paprašydavo paimti kelis pakelius cigarečių ar bet kokių kitų vežamų prekių, kad nekiltų problemų patikros metu. Pasisekdavo daug pabendrauti su pakeleiviais. Mane, kaip sociologą, visada sudomindavo peizažai iš autobuso ar traukinio langų, kartu su pakeliui sutiktų asmeninėmis žmonių istorijomis. Kita vieta, kur stabtelėjau, buvo pastarųjų metų Slovėnija ir Vengrija, kur mačiau, kaip dėl migracijos krizės „naujos geležinės tvoros“ auga tiek žmonių sąmonėje, tiek realybėje. Dabar, gyvendamas Belgijoje ir matydamas čia visą tautybių ir kultūrų mišinį, tikrai suabejoju visa sienų samprata. Ar tai kažkas „duota“, ar „sukurta“?

Per pastarąjį šimtmetį regiono ribos kito ne kartą, ir to paties kaimo gyventojai, nekeisdami gyvenamos vietos, galėjo suspėti pagyventi 4 skirtingose šalyse: Lietuvoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir SSRS. Iš pirmo žvilgsnio paprastas gyvenimas čia iš esmės trikdomas sienų, ir apie tai likęs pasaulis beveik nieko nežino. Dauguma pasienio punktų ar vizų centrų yra gana toli. Sprendimai dėl vizų išdavimo priimami remiantis paviršutiniška statistika, neatsižvelgiant į realią socialinę dinamiką ar individualius poreikius. Vizų gavimo sąlygos pablogėjo nuo 2004 m., kai Lietuva tapo naująja Šiaurės aljanso nare. Situacija iš esmės nepasikeitė iki šios dienos. Pagrindiniai klausimai, kylantys susitikimuose su žmonėmis Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje -tam tikrų gyvenimo atkarpų izoliacija, kaip įprasta kaimo kasdienės tikrovė paverčiama nepasiekiamu vaizdeliu anapus tvoros. Gyventojai nėra laisvi judėt taip, kaip nori, ir nuolat laukia pokyčių, kurie galėtų sugrąžinti jų gyvenimo būdus ir vėl sujungti šeimas. Šis “Ribų” epizodas susideda iš kaimo gyventojų portretų, vaizduojančių jų kasdienybę, bendravimą, jų mintis pasienio atkirstos teritorijos fone.